Levita Kaveckienė gimė 1926 m. balandžio 8 dieną Marijampolės raj., Kalvarijos valsčiuje.

– 1948 metais su savo gera drauge – Onute, buvome priskirtos Lenkijos pasienyje 2–jų komplektų pradžios mokyklos mokytojus. Klasių sienos pagal to laikmečio reikalavimus buvo tirštai apkarstytos šūkiais, bei lozungais. Priekyje kabojo sienlaikraštis su priklijuotomis iškarpomis iš laikraščio “Tiesa”. Tai buvo privalomas ir būtinas mokyklos įvaizdis, - pasakojo senolė.
“Sienlaikraštis yra mokyklos veidrodis – jame turi pulsuoti komunistinė auklėjamoji dvasia.”
– Kad mūsų darbas būtų dirbamas pagal komunistinės ideologijos reikalavimus, į pamokas ateidavo stebėtojai: valsčiaus partorgas ir apsaugai – keli stribai su ginklais. Šie, klausydavo ką mes – mokytojai kalbame, ypač per skaitymo pamokas. Priekaištų rasdavo daug – tik ne metodikos: apie ją jie nieko nenutuokė. Metodinių ratelių metu, gerai kumščiu per stalą padaužydavo komsorgas ar partorgas.
– Kartą mums su drauge pareiškė – mums būtina stoti į komjaunimo organizaciją. Buvo liepta rašyti pareiškimus į komjaunimą. Žinome, mes atsisakėme, motyvuodamos, kad šios organizacijos gerai nepažįstame. Leido mums dvi savaites pagalvoti, – tęsė Levita.
– Po dviejų savaičių, atvažiavus tiems patiems vyriškiams, be jokių įžangų buvome paklaustos ar neapsigalvojome. Mes griežtai atsisakėme. Jų veidai paraudo, išsiviepė. Vienas, parodydamas eilę priekinių metalinių dantų surėkė: “Tai tokios – mat… mat… ir toliau sėdėsite ant 2–jų kėdžių! Jums vieta kur baltos meškos! Matyt, kad su banditais reikalų turite?! Dar mes su tokiomis terliosimės – greit į sodą prie tvoros!”. Ten mes su Onute buvome pastatytos prie šakotos kriaušės. Partorgas atskaičiavo žingsniais nuotolį, pakėlė automatą ir pradėjo brazdinti. Mes tik žiūrėjome į jį it druskos stulpai. Gaila buvo gyvenimo… Netrukus, nuleidžia automatą ir prabyla: “Gaila man jūsų gražių veidelių. Aš geras esu, leidžiu dar 2 savaites pagalvoti”.
– Jis išvažiavo. Vėliau sužinojome, kad jį iškėlė į kitą apskritį. Kiti pareigūnai nebuvo tokie aktyvūs – kalbino vis gražiuoju, mes taip išsisukinėdamos išaugome iš jaunuoliško amžiaus taip ir likome neįstojusios į komjaunimą, – gerdami arbatą, krimsdami jos pačios tądien iškeptus grybukus, pasakojimą užbaigė Levita.