Jonas Puodžius gimė 1935 m. kovo 23 d. Alantos miestelio mokytojų šeimoje.

Lankydamasis pas Joną, aptikau jį rašantį laišką. Papasakojęs Jonui apie savo istorijas, jis mielai, atitrūkęs nuo savo darbo, atsisėdęs fotelyje, pradėjo pasakoti savąją istoriją:

– 1941 m. birželio 14 – 18 d. ištremta ar išvežta į lagerius 18 200, 1940 – 1954 m. iš viso žuvo ir nukentėjo 300 930 Lietuvos žmonių. Jų tarpe buvo ir mūsų šeima. 1941 m. birželio 14-sios naktį į namus įsiveržė okupantai ir žiauriai pareikalavo ruoštis tremčiai. Tėvelis buvo atskirtas ir saugomas ginkluoto kareivio, motinai įsakyta žadinti vaikus (mane ir trejų metų brolį Valensą) ir ruoštis kelionei. Šią lemtingą naktį netekome Tėvelio (jis po 4 mėn. nukankintas žuvo Krasnojarsko krašto Revučij lageryje), netekome Tėvynės, namų ir artimųjų. Mama su dviem vaikais buvome ištremti į Rusijos Altajaus kraštą, po metų į Jakutijos Lenos upės negyvenamas salas prie Laptevų jūros. Tremtiniai pateko į žiaurias gyvenimo sąlygas (Arkties šaltis, pūgos, badas, ligos) ir nemaža dalis ten atgulė į amžino įšalo žemę, – juodą istoriją tesė Jonas.

– Sugrįžusiųjų daug kas paklausia: kaip mes išlikome, grįžome, kaip Motina sugebėjo išsaugoti šeimą? Viltis, tikėjimas, ištikimybė ir meilė šeimai, Tėvynei neapleido tremtinių įveikiant sunkmečius. Mūsų Motinai buvo labai sunkūs kai kurie fiziniai darbai, tačiau jos neapleido viltis išsaugoti vaikus iš grįžti į Lietuvą. Pamenu nuotikį, kai vasaros žvejybos metu jai teko laikyti krante tinklo vieną galą, o žvejai tiesė jį sraunioje Lenos upėje. Mama tinklo nepajėgė išlaikyti, srovė ją įtarukė į vandenį tada ji tinklą paleido. Žvejai suprato, kad Mama tokiems darbams nepajėgi, teko jai skirti lengvesnius darbus. Vėliau ji taisė suplyšusius žvejybos tinklus, sūdė žuvį, žiemą vežė malkas, dirbo ligoninėje. Ir po sunkių darbų Motina mokė mus lietuviškai skaityti ir rašyti. Po penkių metų pavyko iš Arkties salų persikelti į Jakutsko miestą, tačiau prarasta sveikata kėlė naujų rūpesčių, kaip visiems trims išlikti. Tad Mama ryžosi nors mus su broliu nelegaliai išsiųsti į Lietuvą. Iki Maskvos atkeliavome su nuotykiais, tačiau pirkdami bilietus į Kauną buvome suimti ir nugabenti į beglobių namus. Taip ir ,,dingome“ be žinios giminėms Lietuvoje ir Motinai. Ten gyvenome su valkataujančiais ir recidyvistais paaugliais, o brolis vis pergyvendavo, kad mūsų jie neužmuštų. Pagaliau po pusantro mėnesio pavyko sugrįžti į Lietuvą, o Motina, nežinodama apie mūsų likimą, be pergyvenimų, susilaukdavo dar ir priekaištų, kad išsiuntė vaikus į nežinią. Motina į Lietuvą sugrįžo tik po 15 tremties metų. Už ką visa tai? – iki šiol sukrėstas, nusiminęs, klausimu užbaigė Jonas.

Juozas Šalčius gimė 1927 m. balandžio 4 dieną Prienų raj., Pakumprio kaime.

Ankstyvą rytą senolį sutikau prie pašto dėžutės:
– Tai lyg mano darbas, kiekvieną rytą čia ateinu, – man stebint senolį, paaiškino Juozas.
Mums bendraujant, Juozas papasakojo apie jo pačio seniai pastatytą šiltnamį:

– Šį šiltnamį pastačiau apie 1970–uosius metus. Su žmona sugalvojome auginti gerberas. Tąkart jų pasodinome apie 300 krūmelių. Labai lepios gėlės, todėl šiltnamyje turėjau įrengti katilinę, kuri mums padėjo šildyti lepias gėles ištisą žiemą. Gėlėms užaugus, žiedus parduodavome turguje arba gėlininkų draugijos kioskams, – prisiminimu pasidalino senolis.

Levita Kaveckienė gimė 1926 m. balandžio 8 dieną Marijampolės raj., Kalvarijos valsčiuje.

– 1948 metais su savo gera drauge – Onute, buvome priskirtos Lenkijos pasienyje 2–jų komplektų pradžios mokyklos mokytojus. Klasių sienos pagal to laikmečio reikalavimus buvo tirštai apkarstytos šūkiais, bei lozungais. Priekyje kabojo sienlaikraštis su priklijuotomis iškarpomis iš laikraščio “Tiesa”. Tai buvo privalomas ir būtinas mokyklos įvaizdis, - pasakojo senolė.
“Sienlaikraštis yra mokyklos veidrodis – jame turi pulsuoti komunistinė auklėjamoji dvasia.”
– Kad mūsų darbas būtų dirbamas pagal komunistinės ideologijos reikalavimus, į pamokas ateidavo stebėtojai: valsčiaus partorgas ir apsaugai – keli stribai su ginklais. Šie, klausydavo ką mes – mokytojai kalbame, ypač per skaitymo pamokas. Priekaištų rasdavo daug – tik ne metodikos: apie ją jie nieko nenutuokė. Metodinių ratelių metu, gerai kumščiu per stalą padaužydavo komsorgas ar partorgas.
– Kartą mums su drauge pareiškė – mums būtina stoti į komjaunimo organizaciją. Buvo liepta rašyti pareiškimus į komjaunimą. Žinome, mes atsisakėme, motyvuodamos, kad šios organizacijos gerai nepažįstame. Leido mums dvi savaites pagalvoti, – tęsė Levita.
– Po dviejų savaičių, atvažiavus tiems patiems vyriškiams, be jokių įžangų buvome paklaustos ar neapsigalvojome. Mes griežtai atsisakėme. Jų veidai paraudo, išsiviepė. Vienas, parodydamas eilę priekinių metalinių dantų surėkė: “Tai tokios – mat… mat… ir toliau sėdėsite ant 2–jų kėdžių! Jums vieta kur baltos meškos! Matyt, kad su banditais reikalų turite?! Dar mes su tokiomis terliosimės – greit į sodą prie tvoros!”. Ten mes su Onute buvome pastatytos prie šakotos kriaušės. Partorgas atskaičiavo žingsniais nuotolį, pakėlė automatą ir pradėjo brazdinti. Mes tik žiūrėjome į jį it druskos stulpai. Gaila buvo gyvenimo… Netrukus, nuleidžia automatą ir prabyla: “Gaila man jūsų gražių veidelių. Aš geras esu, leidžiu dar 2 savaites pagalvoti”.
– Jis išvažiavo. Vėliau sužinojome, kad jį iškėlė į kitą apskritį. Kiti pareigūnai nebuvo tokie aktyvūs – kalbino vis gražiuoju, mes taip išsisukinėdamos išaugome iš jaunuoliško amžiaus taip ir likome neįstojusios į komjaunimą, – gerdami arbatą, krimsdami jos pačios tądien iškeptus grybukus, pasakojimą užbaigė Levita.

 
Jonas Gvildys gimė 1923 m. gruodžio 23 dieną miškininkų šeimoje.
 
– Galbūt tu ir netiki, bet aš organizuoju vakarėlius senelių namuose. Patraukiu stalą, lovą į kitą kambarį ir pirmyn, – džiūgavo Jonas, kada pirmąjį kartą užėjau pas jį į svečius.
– Taip, taip ir su kostiumu esu visada: ar žiūrėčiau televizorių namuose, ar skaityčiau laikraštį, ar eičiau į valgyklą. Visada.
– Mano akys, labai silpnos. Viena beveik nieko nematau, kita labai silpna, todėl ir naudojuosi šį įrankį skaitydamas laikraštį, – bėgo vienas paskui kitą Jono sakiniai, kada pas jį atvykau pirmąjį kartą.

Liudmila Danauskienė gimė 1930 m. gruodžio 11 dieną.

– Anksti likau viena: tėvo net nemačiau, o mama mirė, kai buvau trejų metų, – dalinosi išgyvenimais Liudmila.
– Studijavau klasikinę filologiją, mirusias kalbas. Vieną gražią dieną, 1950 metais, ėjau Filaretų gatve. Tądien turėjau pasiimti literatūros, kurią platinau. Išbėgo į gatvę trys vyrai ir pradėjo šaudyti man į kojas. Matyt, kad nepabėgčiau. Taip mane sulaikė. Spėk, kas mane išdavė?! O gi geriausia mano draugė, – nuleidusi galvą, neaiškiai užbaigė Liudmila.

Mindaugas Markevičius gimė 1925 m. gruodžio 3 dieną Žiežmariuose.

Tąkart Mindaugas sėdėjo fotelyje ir mąstė apie šių dienų jaunimą. Mat šių dienų jaunimas ir prieš 80 metų stipriai skiriasi. Bet šįkart ne apie tai, – Mindaugas sutiko papasakojo baisią istoriją, kuri jam nutiko tremties metais, Lenos žiotyse.

                     
– Pamenu 1941–ųjų metų birželį. Kėdainiuose laikiau trečios klasės egzaminus. Po kelių dienų, as su motina atsidūriau vagone, kuris mus tempė šiaurės link, į Altajaus kraštą, vėliau į Jakutiją, šalia Lenos žiočių. Tiesa, tėvas pasislėpė. Vėliau sužinojome, kad buvo surastas ir išvežtas į lagerį. Turėjau brolį, kuris tremties dieną gulėjo ligoninėje, taip ir pasiliko Kėdainiuose, – nieko nelaukdamas pradėjo pasakojimą Mindaugas.

– Tai buvo labai žvarbi 1942 m. lapkričio 11 diena. Buvau žvejys. Mane paskyrė dirbti su Grotskiu, kuriam buvo 35 metai. Poromis po ledu statėme 25 metrų tinklus, kurių kiekviena pora turėjo po dešimt. Norint pastatyti tinklą užšąlusioje Lenos upės žiotyse, visų pirma reikėjo iškirsti ir išvalyti dvi eketes. Iškirtus, uždėjus vieną tinklo pusę su kartimi po ledu, reikėjo prastumt tinklus nuo vienos eketės iki kitos, – apie darbą šiaurėje tęsė senolis.

– Tądien siautėjo pūga, o ir poliarinė naktis neleido matyti daugiau nei 2 metrus. Bandžiau atkalbėti Grotskį – draugą, bendradarbį eiti tikrinti tinklų. Neturėjome kur dėtis, reikėjo tikrinti eketes kas vieną, dvi dienas, kad jos neužšaltų. Tinklus statėme maždaug už 4 kilometrų nuo gyvenvietės. Norėdami patikrinti tinklą pirmiausia turėdavom išvalyti eketę. Vienas, šalia eketės laiko virvę, ant kurios laikosi tinklas, o kitas, šalia kitos ištraukia ir patikrina laimikį. Patikrinę aštuonis tinklus visiškoje tamsoje, apšalusiais veidais ėjome valyti sekančių dviejų, tik staiga, – mano koja įsmuko į eketę. Šalta, temperatūra, apie –35 laipsniai. Pažvelgęs Gronskis į mano koją, pasiūlė užbaigti darbus ir skubėti namo. Nepasidaviau, turėjome užbaigti darbus, tad išėjome pūgoje ieškoti likusių dviejų ekečių. Radę eketes, jas išvalę pajudėjome namų link. Su pūga grūmėmės valandą, kol atsimušę į krantą, pagaliau grįžome į baraką.

– Šaltomis žiemomis, žmonės labai pasyvūs – vieni sėdėdavo ir kalbėdavosi tarpusavyje, kiti artimiesiems rašydavo laiškus, dar kiti gulėdavo lovose šiltinės kankinami. Mudviems įžengus į namus, ramybė išgaravo: mama pamačiusi mano koją pradėjo verkti, kitas šaukdamas surado lovą, subėgo aplink mane visi kaimynai. Veltinis buvo prišalęs prie mano kojos. Nusiraminusi motina,  perpjovė veltinį. Kojos pėda buvo visiškam lede, – žvelgdamas man į akis pasakojo Mindaugas.

– Tame pačiame barake, gyveno jaunutė daktarė, kuri atbėgusi, nukirpo užšalusį veltinį. Kojos pėda buvo visiškame lede. Nežinau ar buvo protinga, tačiau man buvo liepta kišti koją į karštą vandenį. Skausmas begalinis. Iškentęs skausmą, buvau paliktas laukti. Tiesa, į ligoninę gultis nebuvo protinga, nes ji buvo pilna šiltine sergančių ligonių, todėl gydžiausi namuose, – pridūrė senolis.

– Po dešimties dienų koja pradėjo juoduoti. Motina kreipėsi į direktorių ir komendantą, kurie susitarė su paštininkais, kad rogėmis, bei šunimis mane nuvežtų į miestelį, kuris randasi maždaug už 250 kilometrų nuo gyvenvietės, kitaip koja galėjo nugangrenuoti. Mane aprengę ir išnešė į lauką paguldė į roges. Išvažiavome. Akimirkai praėjus, maždaug už 200 metrų nuo kelionės pradžios, sustojo, iškėlė mane iš rogių ant žemės paštininkai nuvažiavo sau, – stabtelėjo užbaigęs sakinį senolis.

– Taip aš likau toje pačioje vietoje – barake. Praėjus dar kelioms dienoms, kojos pirštai buvo per sanarius beveik nukritę. Teko nupjauti, – rodydamas sužalotą koją, užbaigė pasakojimą Mindaugas.

Klausydamasis Mindaugo Markevičiaus pasakojimo, mane neramino klausimai – už ką? Kuo prasikalto tie Lietuvos žmonės? Kodėl Lietuva, kodėl mūsų tėvai, seneliai? Pasakojimų labai daug, o paaiškinimų mažai. Žinau tik tiek, kad šiandien Nepriklausomoje Lietuvoje gyventi yra kur kas geriau, lyginant metus, kada lyg gyvuliai buvome tempiami ten, kur svetima, šalta ir pilka…

Rytė Merkytė gimė 1932 m. gegužės 18 d. Kaune.

Atvykęs pas Rytę, aptikau ją prie stalo vartančią knygą. Pasirodo tai knyga, kurią Rytė neseniai išleido, surinkusi visus mamos atsiminimus tremties metais.
– Aš dažnai ją išsitraukiu, prisimenu mamos rašytus atsiminimus. Ši knyga mane ramina, tik problema, kad labai blogai matau. Tikriausiai pastebėjai, kiek pas mane aplinkui yra išmėtytų padidinimo stiklų, – atviravo senolė.
– 1941 metais, kartu su mama, broliu ir sese, traukiniu prievarta buvome išvežti į gyvenvietę Altajaus krašte, kur be tėvo pragyvenome vienerius metus. Visus tuos metus, motina bandė sužinoti, kur tėvas yra ištremtas, – pasakojo p. Rytė.

– Kartą, mama sužinojo tėvo lagerio adresą, kuriame jis buvo ištremtas. Pradėjome susirašinėti. Pirmą kartą gavę tėvo laišką, apsupome mamą ir klausėmės tėvo ranka rašytų sakinių. Laiške jis paprašė mamos, kad ši jam atsiųstų maisto. Žinoma, maisto mes neturėjome. Susijaudinusi, byrant ašaroms, drebančiu balsu ji garsiai ištarė: „Dieve Šventas, mes patys vos išgyvename“. Apmasčiusi padėtį, mama išvyko pas vyro seserį. Ji gyveno už 40 kilometrų, turėjo puikų ūkį, galėjo mums padėti. Atsisveikinusi su mumis, ji patraukė takeliais gyvenvietės link, o mes likome laukti, – tesė istoriją senolė.
– Naktis buvo nerami. Rytą, už lango išgirdau didelį šurmulį. Atvažiavo NKVD, kurie gyventojams įsakė susikrauti daiktus, būsim vežami į kitą gyvenvietę. Išsigandusi pribėgau prie pareigūno ir paklausiau ką daryti, jeigu esame be motinos. Vienas atsakė: „Tu vyriausia, tu turi nuspręsti ar važiuojat su mumis ar pasiliekat čia“. Galvoje vis sukosi sakiniai: ką man dabar daryti, kaip pasielgti, o jeigu pasiliksiu ir mama negrįš, arba, – jeigu išvažiuosiu, o ji sugrįš ir mūsų neras? – sustingo senolė.

– Apsisprendžiau, kad tarp rusų nepasiliksiu ir su broliu bei sese važiuosiu į kitą gyvenvietę. Jeigu mama nebūtų grįžusi, mes būtume patalpinti į vaikų namus, todėl susikrovėm daiktus į vežimus ir pajudėjome geležinkelio link. Kelionė truko neilgai, nes geležinkelis buvo už 5 kilometrų nuo mūsų gyvenvietės. Ant platformų pasikrovėm savo daiktus ir laukėm kol iš aplinkinių vietovių suveš kitus tremtinius ir suformuos ešelono dalį. Visą laiką, žiūrėjau ta kryptimi, kur bet kuriuo metu iš miško į pievą galėjo išlysti mama, – pasakojo Rytė.

– Tuo tarpu mama jau vyko namų link. Nuvykusi pas brolio seserį, ji išgirdo baisiausią atsakymą – ne, maisto ir čia nėra. Net vakare negalėjo mamos pamaitinti, maisto tąkart jiems taip pat labai trūko. Grįžusi atgal namo, mama išvydo tuščią lietuvių baraką, o kambaryje – mano parašytą raštelį: „Mamyte, mus išveža. Nežinau kur, bet mums sakė, kad jeigu tu neatsirasi, mus atiduos į vaikų namus“. Na, ką aš dar galėjau parašyti?, – žodis į žodį, atsimindama raštelio žodžius, žvelgdama į mane paklausė senolė.
– Kaimelyje likę rusai jai nupasakojo kryptį ir liepė tučtuojau bėgti.
– Aš jau buvau praradusi visas viltis išvysti mamą, kai išgirdau kažką rėkiant. Pakėlusi galvą pievoje pamačiau artėjančią moterį, kuri, iš tolo išsekusi, šlubčiodama, maskatuodama rankomis bėgo geležinkelio link. Tai buvo mūsų mama. Stebėjau kaip savęs negailėdama, nuo nervų išbertų kojų pūslėmis, kurios sproginėjo paleisdamos kraują, ji kankinosi artėdama mūsų link. Šaukiau, verkiau ir tuo pačiu dėkojau Dievui. Po 20 minučių pajudėjome naujos gyvenvietės link, – atsidusdama pasakojimą užbaigė Rytė.

Vasilij Novičenko gimė 1928 metų rugpjūčio 26 dieną.

Pirmą kartą pravėręs Vasilij kambario duris pamačiau skaisčiai saulės apšviestą kambarį. Iš vieno kambario kampo, televizoriaus vaizdas piešė nesuvokiamas mozaikas, o jo skleidžiamas šnypštimas atsitiktinėmis kryptimis trankėsi į kambario sienas. Kitame kambario kampe ant lovos nuleidęs galvą sėdėjo vyriškis ir laikė televizoriaus pultelį… Pasisveikinau.
– Gal gali pažiūrėti, kas nutiko mano televizoriui? Kiekvieną rytą man pabudus ir įjungus televizorių, nerodo nei vieno televizijos kanalo, – pakėlęs galvą tyliai paklausė Vasilij.
Toks vaizdas mane lydėjo tiek kartų, kiek aš aplankydavau senolį. Kaskart susitikę, mes daug nekalbėdavome. Sutaisęs televizorių, palikdavau jį žiūrėti jo mėgstamų kanalų.

Simonas Urba gimė 1923 m. gegužės 10 dieną Lenčių kaime.
 
Viešėdamas pas Simą, išgirdau dvi istorijas, kurios jį persekioja iki šiol.
– Nuo likimo nepabėgsi, o likimas štai ten, – tarė Simonas iškėlęs į viršų pirštą, pradėdamas pasakojimą.
 
                      
– Kaip ir mano tėvas, taip ir aš buvau leitenantas. Mano būrys susidarė iš 72 žmonių. Kartą ėjom Valatkaičių pelke. Ties kalniuku, nutarėme pamiegoti. Laužo nedeginsi, pamatys, o ir miegot tą vakarą nesinorėjo. Paryčiais, girdžiu kažkas trakštelėjo. Pasirodo, tai buvo rusų žvalgyba. Visiems įsakiau tyliai šliaužti atgal į pelkę. Šliaužiu pirmasis, žiūriu gyvatynas! Įsivaizduoji?!, – klausia manęs Simonas.

– Taip, aš jų velniškai bijau. Nejutau, kaip pro pakaušį praskriejo kulka. Įdrėskė. Keli milimetrai žemiau, ir būčiau kritęs. Apsigynėm. Jų krito septyni, o mūsų nei vienas. Žinau dar kur yra jų palaikai. Jie miega Krakiuose, prie mokyklos senos, palaidoti šalia įėjimo, – užbaigė vieną iš prisiminimų Simonas.
Nė nejutom, kaip pasakojimai tirpdė laiką.
– Turiu dar vieną baisų nuotykį. Pakliuvau į mirties lagerį, kuris yra Kazakstane, Balkašo mieste. Tame mieste paskyrė mane į molibdeno kasyklą. Molibdenas buvo reikalingas tankų šarvams, karinei pramonei. Jis buvo 15 m. gylyje, – kojos storio gysla, apgaubta kvarcu. Jį gauti reikia gręžti, o gręžiant kyla dulkės, kurios labai pavojingos žmogaus organizmui. Buvo respiratoriai, bet žinai… nieko jie nepadeda, – pridūrė Simonas.

– Kada eidavom į darbą, matydavom milžinišką lauką. Jis buvo prismaigstytas cementiniais stulpais. Kartą, priėję arčiau, pamatėm ant jų numerius, – pasirodo ten po jais, suguldyti kasykloje dirbę žmonės. Nemalonu.

– Darbe mane paskyrė iš šachtos, į paviršių siurbliu pumpuoti vandenį. Čia jau mažiau pavojinga. Vieną dieną, stoviu aš prie to savo siurblio, įeina vyras prie manęs ir klausia: „Tu Simonas?“. Aš jam žinoma atsakiau, – taip. Pasirodo, kad ten buvo daktaras, pažįstamas iš praeito lagerio, kuriame susipažinau, nes mokėjau minėtas kalbas. Sako jis man: „Nori, kad išvesčiau?“ Kaip gi nesutiksi. Likau gyvas, nes mokėjau gerai lotynų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Jeigu ne jos, manęs tikrai nebūtų jau buvę šiame pasaulyje seniai, juk jos man padėjo susikalbėti su daktaru, kuris mane ištraukė iš mirties lagerio, – dar vieną pasakojimą, žvelgdamas pro langą užbaigė Simonas.

Valensas Pauparis gimė 1935 m. rugpjūčio 28 dieną Vainuto kaime.

Pravėręs duris pamačiau skutantis barzdą naujai atsikrausčiusį žmogų. Nustebau, juk prieš keletą savaičių čia gyveno visai kitas.
– Buvau politinis kalinys. Pabėgau iš lagerio. Vykau į Klaipėdą miškais, pelkėm pas savo vienintelį artimą tėvuką. Toje kelionėje mane turėjo mirtis nugalėti du kartus… Kartą miške užėjo labai didelė audra. Pušys vartėsi taip, lyg viršūnės siektų mano galvą. Tą vakarą, aš pasislėpiau uoloje, kurią bėgdamas netyčia radau. Mačiau, kaip ne vienas medis krito… išsigelbėjau. Toje pačioje kelionėje, buvau susitranzavęs automobilį Moskvich. Aikštelėje, pastatę automobilį tarp dviejų sunkvežimių su nepažįstamuoju sustojome pailsėti. Išlipome, užsirūkėme, pramankštinome kojas.

Staiga, maždaug po vienos minutės, kada buvome išlipę, atlėkęs tuo pačiu keliu sunkvežimis, kuris rėžėsi į aikštelės automobilius, – sustingo senolis.

– Aš tik norėjau labai susitikti su tėvuku, – užbaigė Valensas.