Valensas Pauparis gimė 1935 m. rugpjūčio 28 dieną Vainuto kaime.

Pravėręs duris pamačiau skutantis barzdą naujai atsikrausčiusį žmogų. Nustebau, juk prieš keletą savaičių čia gyveno visai kitas.
– Buvau politinis kalinys. Pabėgau iš lagerio. Vykau į Klaipėdą miškais, pelkėm pas savo vienintelį artimą tėvuką. Toje kelionėje mane turėjo mirtis nugalėti du kartus… Kartą miške užėjo labai didelė audra. Pušys vartėsi taip, lyg viršūnės siektų mano galvą. Tą vakarą, aš pasislėpiau uoloje, kurią bėgdamas netyčia radau. Mačiau, kaip ne vienas medis krito… išsigelbėjau. Toje pačioje kelionėje, buvau susitranzavęs automobilį Moskvich. Aikštelėje, pastatę automobilį tarp dviejų sunkvežimių su nepažįstamuoju sustojome pailsėti. Išlipome, užsirūkėme, pramankštinome kojas.

Staiga, maždaug po vienos minutės, kada buvome išlipę, atlėkęs tuo pačiu keliu sunkvežimis, kuris rėžėsi į aikštelės automobilius, – sustingo senolis.

– Aš tik norėjau labai susitikti su tėvuku, – užbaigė Valensas.

Vytas Masikonis gimė 1926 m. sausio 4 dieną Marijampolės apskrityje, Padovinio kaime.
 
Sutikau Vytą tarpduryje. Tąkart, pasipuošęs, su tuščiu krepšeliu, Vytas buvo išskubėjęs perduoti sutaisyti rankinį laikrodį apačioje, šalia lauko durų.
– Nemoku aš gyventi be rankinio laikrodžio. Tikriausiai pastebėjai, kad daugiau laiko užtruko apsirengti, nei nusileisti iš trečio aukšto paduoti laikrodį?, – paklausė šypsodamasis manęs Vytas.
 
                      
Su Vytu pakalbėjome lauke, kur paprašiau Vyto papasakoti prisiminimus apie tremtį. Ilgai nemąstydamas Vytas papasakojo man vieną istoriją, kurią kadaise pavadino „Laimė ir netektis“.
– Vieną kartą, pas vieną šeimininką, su geriausiu savo draugu sėdėjome tvarte ant šieno. Aplink laukai, vienkiemis, netoli miškas. Girdžiu, visai šalia, vyrai šaukia. Bėgti buvo jau per vėlu. Susižvalgę su draugu, pasislėpėme šieno kupetoje. Draugą rado… Kadangi buvau netoli lango, nieko negalvojęs šokau iš antro aukšto. Pasirodo, tiesiai ant vieno kariškio galvos. Išsigando, tas į miškus viena kryptimi, aš kita. Matyt pagalvojo, kad puolu. Pabėgau, tačiau su draugu jau niekad nesusitikau..“, – užbaigė Vytas.

Elena Julita Matulaitytė gimė 1934 metais, Aukštadvaryje.
 

Kartą susiruošiau nuvykti pas Eleną, kuri gyvena Vilniaus Tremtinių namuose. Atvykęs, radau ją sėdinčią prie stalo, kur pro langą stebėjo margų, rudeninių lapų judėjimą. Pasisveikinau.
– Pas mane pase yra du vardai, bet apie juos šiek tiek vėliau, – nustebino Elena.
– 1941 m. birželio 14 dieną, mane su sese ir tėvais išvežė į Sibirą, Altajaus kraštą, Barnaulo sritį. Tėvą paėmė į kalėjimą, atskyrė. Kodėl?, – paklausė Julita.
– Turėjo jis labai gerus kailinius, iki žemės, kurie labai patiko tėvo viršininkui. Kartą, ant tėvo, viršininkas užsiundė šunį. Tėvas gindamasis jam įspyrė. Supykęs viršininkas pasakė, kad jį palaidos. Nepasimetęs tėvas ir pasakė, kad gali laidoti. Nuo tos, trėmimo dienos, aš tėvo jau niekada nepamačiau. Vėliau sužinojom, kad jis, maždaug po dviejų metų, buvo numarintas badu. 1947–ųjų balandžio mėnesį, mane (13 metų) įsodino į traukinį Barnaulo stotyje, kur išvažiavau per Maskvą į Lietuvą. Mama, su jaunesne sese grįžo tų pačių metų rugsėjį. Štai kokia mano trumpa kelionė, – pasakojo Julita.
– Tiesa, apie vardą Julita, aš taip ir nepapasakojau. Būdama jauna, tremtyje išgirdau labai gražų, negirdėtą vardą. Nuo to laiko, visiems prisistatinėjau kaip Julita. O ir asmens dokumente jį įrašė. Nuo to laiko turiu du vardus, – nuoširdžiai, šypsodamasi užbaigė Julita.

Vykdamas į Vilniaus Tremtinių namus, jų dar nepriėjęs, pamačiau pavėsyje sėdintį vyriškį. Iš pradžių neatpažinau. Priėjęs ir pasisveikinęs, pamačiau, kad tai Algirdas Sadlauskas, kuris kartą man papasakojo istoriją apie susišaudymą apleistame name. Prisėdau pabendrauti, įsidėjau į fotoaparatą juostelę. Algirdas, pamatęs mano fototechniką prisiminė vieną nutikimą, kurį ir papasakojo:
– Vienas mano geras draugas ilgus metus rūkė. Kartą, mums laukuose gulint po dideliu medžiu, jis iš švarko vidinės kišenės išsitraukė keistą daiktą, kurį atidaręs paėmė cigaretę. Aš, nesupratęs kas tai per daiktas, paklausiau jo, – kas tai ir iš ko jis padarytas? Pasirodo, tai buvo Contax 139Q seno, juostinio fotoaparato modelio griaučiai. Panašu, kad mano draugas, juos pritaikė cigarečių dėklui. Tu įsivaizduoji? Juk tai nežmoniškus pinigus kainuojantis daiktas. Nežinau kur jis dėklą rado, o gal ir nepamenu, – sėdėdamas medžių paunksmėj, prisiminimu pasidalino Algirdas.

Artūras Petrauskas, gimęs 1966 m. sausio 14 dieną Vilniuje.

Susipažinau su Artūru netikėtai. Kartą, vaikščiodamas Antakalnio gatvėmis, pamačiau nuleidusį galvą, pavargusį vyriškį, sėdintį netoli vaistinės. Pasisveikinęs, prisistatęs prisėdau šalia vyro. Pradėjome bendrauti. Pokalbiui įsibėgėjus, Artūras man labai trumpai papasakojo, kodėl jis čia sėdi, ką netoli jis čia veikia jau daugelį metų.

– Kiekvieną kartą, šalia Vilniaus dializės centro, tris kartus per savaitę, po procedūros prisėdu pailsėti. Tai tęsiasi jau keturiolika metų, tuo pačiu laiku. Man yra lėtinis inkstų nepakankamumas, – išprakaitavęs dėstė vyras.
– Ten man prijungia įrangą, kuri mano pačio kraują varinėja pro filtrą maždaug keturias valandas. Pasižiūrėk, kodėl aš tokią karštą dieną negaliu nusirengti megztinio.
– Štai, mano keturiolika metų…, – nusirengęs megztinį, liesdamas adatų subadytą ranką, tarė Artūras.
– Negaliu praleisti procedūrų, be jų išgyvenčiau daugiausiai savaitę laiko. Mane galėtų išgelbėti tik inkstų persodinimas.

Ona Milaknytė gimė 1929 metų sausio 30 dieną Zarasų r., Knipiškių kaime.

Ankstyvą sekmadienio rytą, atvykęs pas Oną, radau ją meldžiantis. Užsidegusi žvakę, su maldaknyge rankose, ji tyliai kažką kuždėjo.
Ilgiau pabendravus, Ona man papasakojo savo skaudžias gyvenimo nuotrupas.
– Mūsų jau nedaug likę, taip?, – klausimu pradėjo Ona.
– Mano šeima ištremta buvo 1941 birželio 14 d. Tądien mamą ir mane išvežė į Tomsko sritį, o tėvą atskyrė, išvežė į Krosnojarską. Ten prabuvome su mama 2 metus. Vėliau, mus perkėlė į kitą miestą.
– Po karo aš gavau darbą, valiau upę: siurbdavom smėlį, traukdavom rąstus, įvairias šiukšles, kad praplauktų garlaiviai, baržos. Juk kelių nebuvo, didžiausias transportas buvo ant vandens. Taip aš ten pradirbau 14 metų, – sunkų darbą prisiminė Ona.
– Palaidojau mamą. Tikriausiai ten, Rusijoje, mirė ir mano tėtis. Iš Rusijos niekur nesitraukiau. Čia, 1961-aisiais metais ištekėjau ir pragyvenau didelę gyvenimo dalį.
– Lietuvos ilgesys mane kankino iki 1997-jų metų. Tais metais mirus mano vyrui, grįžau į Lietuvą. Kadangi neturėjau Lietuvoje jokių giminaičių, apsigyvenau senelių namuose, – trumpai, prisimindama gyvenimo nuoskaudas, užbaigė Ona.

Šią nuotrauką Ona išsiuntė į Niujorką vieninteliam gyvam likusiam pusbroliui, kuriam šiais metais sukaks 90 metų.

Ona Birutė Vinkevičienė gimė 1927 metų liepos 19 dieną Prienų rajone, Pakuonio kaime.

Atvykęs pas Oną į namus, pastebėjau ją tvarkantis, – juk pavasaris. Ji, nuo savo tapytų paveikslų, valė dulkes. Tuo metu jos rankose buvo jau seniai iškeliavusio vyro nutapytas portretas.

Mums susipažinus, ji mielai sutiko man papasakoti vieną iš savo gyvenimo istorijų.
– Mokiausi tuo metu dailės institute, teatro kostiumų dekoracijų studijose. Studijavau trečiame kurse, dirbau dailininke. Vieną vasaros dieną, liepos 19 d., per savo gimtadienį, nusprendžiau grįžti aplankyti tėvelių į namus. Priėjusi prie namų tvoros, pamačiau neseniai sudegusį namą. Sukniubau. Padėjusi ant tvoros paltą, po truputį ėjau namo link. Tuo metu, manęs jau laukė pasislėpę stribai, kurie mane suareštavo. Be palto, dokumentų, kitų daiktų, trumpomis rankovėmis ir basutėmis mane išvežė į Naujosios Vilnios geležinkelio stotį, kur manęs jau laukė traukinys.
– Kelionė truko savaitę su puse. Atvažiavome prie Pečioros upės. Netrukus priėjo vyras ir paklausė rusiškai: „Kodėl mūsų tiek daug? Tiek Jūsų nereikia! Viršija penkis tūkstančius“. Kadangi ten, prie upės niekas nepriėmė, mus visus su baržomis tempė į upės intakus, kur niekas negyvena. Pasirodo intakuose buvo miško kirtimo punktai, kuriuose stovėjo ankščiau gyvenusių tremtinių sugriuvusios lūšnos. Radome keletą žmonių: dvi ruses, dvi rumunes ir vieną vokietę. Priėjo moteris ir mums pasakė, kad iš mūsų visų čia liks tik tiek, kiek liko jų, o gal nei vieno“ – stabtelėjo ir susimąstė Ona.

– Prabuvau ten ilgą laiką, – tęsė senolė.
– Darbas, kaip ir visur buvo beprotiškai skausmingas tiek kūnui, tiek ir sielai. Kartą mane pasikvietė vienas iš ten dirbusių ir mus prižiūrėjusių kareivėlių, kuris paklausė ar aš negalėčiau nupiešti dviejų žmonių. Artėja šventė, reikalingi jų portretai. Pasisekė. Atitrūkau nuo sunkių darbų. Pavedė dirbti darbus kambaryje. Tuo metu aš ten piešiau, tapiau ir dekoravau. Čia man jau sekėsi kur kas geriau“ – šyptelėjo Ona ir tęsė toliau.
– Pastebėję mano darbus, išvežė mane į kitą miestelį, kuriame aš pradirbau daugiau nei priklausė būti tremtyje. Juk turėjau mėgstamą darbą. Ten man teko net vietiniui mados žurnalui nupiešti drabužius. Pasiilgau Lietuvos.
– Vieną kartą, paprašiau išvažiuoti į Lietuvą. Motyvavau, kad noriu ten baigti studijas, aplankyti gimines. Pažadėjau, kad grįšiu. Kadangi buvau pavyzdinga, mane išleido. Spėki, ar aš į ten po to grįžau?, – šypsodamasi užbaigė Ona.

Anastazija Marija Stagniūnienė gimė 1936 metų liepos 29 dieną Riečių kaime, Suvalkijos rajone.

Pas Anastaziją ir anksčiau esu ne kartą apsilankęs – visada ją rasdavau mezgant. Ne išimtis ir šįkart. Šiandien, man viešint pas ją, ji man papasakojo vaikystėje nutikusį labai nemalonų nutikimą.

– Pamenu vasarą. Tą karštą, sausą vasarą, man buvo septyni metukai. Turėjom namą, žemės, taip pat labai gražų sodelį.
– Popietę aš ravėjau gėles. Mamos buvau paskirta prižiūrėti prie namo sodelį. Per kaimą ėjo „stribai“. Atėjo pas mus į sodybą toks vienas, be akies. Mane ir kaimyno vaikį pastatė prie slyvos ir įsakė tylėti, bei nejudėti. Šautuvu nusitaikęs šovė mums į kojas. Man pataikė tris kulkas. Krisdama kaimyno vaikį nustūmiau, kad išvengtų kulkų. Tuo metu mamulė atbėgusi iš nugaros kirto „stribui“ per automatą žemyn. Panika.., – tęsė senolė.
– Nieko rimto nenutiko, tačiau nuvežė mane į ligoninę. Na o kaimynų vaikis, dabar jau suaugęs vyras, iki šiol mikčioja iš siaubo patirto tądien, – vienos jo vasaros atsiminimu pasidalino Anastazija.

Algirdas Sadlauskas gimė 1932 metų kovo 1 dieną Šiauliuose.
Kai pirmą kartą atvykau pas Algirdą, jis gulėjo su baltais baltiniais ir apatiniais. Nusprendžiau netrukdyti. Atvyksiu po kelių valandų, kai jis bus apsirengęs, pasiruošęs bendrauti. Taip pat jam dėl neaiškių priežasčių ant kojos buvo atsiradusi infekcija. Daktarai nežinojo, kas nutiko.

                         
Kai atvykau pas Algirdą po dviejų savaičių, jis man pasakė, kad viskas gerai, labai greitai gyja. Mums bendraujant, Algirdas papaskaojo man vieną nuotykį, kuris jam įvyko būnant jaunam.
– Vieną 1948 metų pavakarę viename iš apleistų daugiabučių su savo ginklu gulėjau tarp plytų. Mane sekė NKVD. Girdžiu, kažkas vaikšto. Jie trise, o aš – vienas. Įvyko susišaudymas, – pažiūrėjo į mane neramų Algirdas.
– Nieko nenutiko. Vieną spėjau pašauti, kitas pataikė man į galvą. Kraujo klanai… Įsivaizduoji!?, – tęsė pasakojimą Algirdas.
– Nukritau. Pasirodo, man buvo peršauta tik ausis. Stebuklingai likau gyvas, – užbaigė žvelgdamas pro langą, dar kartą prisimindamas įvykį Algirdas Sadlauskas.

Živilė Antanaitienė gimė 1926 m. gegužės 16 dieną Kaune, pačioje Karo mokykloje.

– Mano tėvas buvo generalinio štabo majoras, – šypsodamasi pradėjo pasakojimą Živilė.
– 1943-iais metais tėvas išėjo į miestelį Viekšniuose. Taip ir negrįžo, – nutvėrė. Su mama ir broliu supratome, kad reikia kažką daryti. Nubėgau pas papulkininką, paaiškinau situaciją. Žinoma, jis jau viską žinojo apie mano tėvą. Pažadėjo mums padėti. Kitą naktį, prie namų, su keturiais kareiviai, buvo atsiųstas automobilis. Jie mus paėmė ir išvežė į Kauną. Kai tėvą suėmė, mane išmetė iš universiteto, be teisės stoti į bet kokią aukštąją mokyklą. Nieko neprigalvosi, eksternu įstojau i Kauno medicinos mokyklą. Tu neįsivaizduoji, kaip man buvo neįdomu medicina, – nuoširdžiai pasakojo Živilė.
– Nebuvau nuėjusi nė į vieną paskaitą, tačiau ateidavau išlaikyti egzaminus. Spėk, ką aš veikiau tuo metu. Niekada neatspėsi, – paklausė Živilė.
– Pas Genovaitę Sabaliauskaitę lankiau baletą. Bet tik lankiau… Pats matai, iš mano meilės baletui liko tik dokumentai. Neturiu nieko, kas susiję su baletu, – prisimindama baleto užsiėmimus, užbaigė Živilė.