Simonas Urba gimė 1923 m. gegužės 10 dieną Lenčių kaime.
Viešėdamas pas Simą, išgirdau dvi istorijas, kurios jį persekioja iki šiol.
– Nuo likimo nepabėgsi, o likimas štai ten, – tarė Simonas iškėlęs į viršų pirštą, pradėdamas pasakojimą.
– Kaip ir mano tėvas, taip ir aš buvau leitenantas. Mano būrys susidarė iš 72 žmonių. Kartą ėjom Valatkaičių pelke. Ties kalniuku, nutarėme pamiegoti. Laužo nedeginsi, pamatys, o ir miegot tą vakarą nesinorėjo. Paryčiais, girdžiu kažkas trakštelėjo. Pasirodo, tai buvo rusų žvalgyba. Visiems įsakiau tyliai šliaužti atgal į pelkę. Šliaužiu pirmasis, žiūriu gyvatynas! Įsivaizduoji?!, – klausia manęs Simonas.
– Taip, aš jų velniškai bijau. Nejutau, kaip pro pakaušį praskriejo kulka. Įdrėskė. Keli milimetrai žemiau, ir būčiau kritęs. Apsigynėm. Jų krito septyni, o mūsų nei vienas. Žinau dar kur yra jų palaikai. Jie miega Krakiuose, prie mokyklos senos, palaidoti šalia įėjimo, – užbaigė vieną iš prisiminimų Simonas.
Nė nejutom, kaip pasakojimai tirpdė laiką.
– Turiu dar vieną baisų nuotykį. Pakliuvau į mirties lagerį, kuris yra Kazakstane, Balkašo mieste. Tame mieste paskyrė mane į molibdeno kasyklą. Molibdenas buvo reikalingas tankų šarvams, karinei pramonei. Jis buvo 15 m. gylyje, – kojos storio gysla, apgaubta kvarcu. Jį gauti reikia gręžti, o gręžiant kyla dulkės, kurios labai pavojingos žmogaus organizmui. Buvo respiratoriai, bet žinai… nieko jie nepadeda, – pridūrė Simonas.
– Kada eidavom į darbą, matydavom milžinišką lauką. Jis buvo prismaigstytas cementiniais stulpais. Kartą, priėję arčiau, pamatėm ant jų numerius, – pasirodo ten po jais, suguldyti kasykloje dirbę žmonės. Nemalonu.
– Darbe mane paskyrė iš šachtos, į paviršių siurbliu pumpuoti vandenį. Čia jau mažiau pavojinga. Vieną dieną, stoviu aš prie to savo siurblio, įeina vyras prie manęs ir klausia: „Tu Simonas?“. Aš jam žinoma atsakiau, – taip. Pasirodo, kad ten buvo daktaras, pažįstamas iš praeito lagerio, kuriame susipažinau, nes mokėjau minėtas kalbas. Sako jis man: „Nori, kad išvesčiau?“ Kaip gi nesutiksi. Likau gyvas, nes mokėjau gerai lotynų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Jeigu ne jos, manęs tikrai nebūtų jau buvę šiame pasaulyje seniai, juk jos man padėjo susikalbėti su daktaru, kuris mane ištraukė iš mirties lagerio, – dar vieną pasakojimą, žvelgdamas pro langą užbaigė Simonas.