Mindaugas Markevičius gimė 1925 m. gruodžio 3 dieną Žiežmariuose.

Tąkart Mindaugas sėdėjo fotelyje ir mąstė apie šių dienų jaunimą. Mat šių dienų jaunimas ir prieš 80 metų stipriai skiriasi. Bet šįkart ne apie tai, – Mindaugas sutiko papasakojo baisią istoriją, kuri jam nutiko tremties metais, Lenos žiotyse.

                     
– Pamenu 1941–ųjų metų birželį. Kėdainiuose laikiau trečios klasės egzaminus. Po kelių dienų, as su motina atsidūriau vagone, kuris mus tempė šiaurės link, į Altajaus kraštą, vėliau į Jakutiją, šalia Lenos žiočių. Tiesa, tėvas pasislėpė. Vėliau sužinojome, kad buvo surastas ir išvežtas į lagerį. Turėjau brolį, kuris tremties dieną gulėjo ligoninėje, taip ir pasiliko Kėdainiuose, – nieko nelaukdamas pradėjo pasakojimą Mindaugas.

– Tai buvo labai žvarbi 1942 m. lapkričio 11 diena. Buvau žvejys. Mane paskyrė dirbti su Grotskiu, kuriam buvo 35 metai. Poromis po ledu statėme 25 metrų tinklus, kurių kiekviena pora turėjo po dešimt. Norint pastatyti tinklą užšąlusioje Lenos upės žiotyse, visų pirma reikėjo iškirsti ir išvalyti dvi eketes. Iškirtus, uždėjus vieną tinklo pusę su kartimi po ledu, reikėjo prastumt tinklus nuo vienos eketės iki kitos, – apie darbą šiaurėje tęsė senolis.

– Tądien siautėjo pūga, o ir poliarinė naktis neleido matyti daugiau nei 2 metrus. Bandžiau atkalbėti Grotskį – draugą, bendradarbį eiti tikrinti tinklų. Neturėjome kur dėtis, reikėjo tikrinti eketes kas vieną, dvi dienas, kad jos neužšaltų. Tinklus statėme maždaug už 4 kilometrų nuo gyvenvietės. Norėdami patikrinti tinklą pirmiausia turėdavom išvalyti eketę. Vienas, šalia eketės laiko virvę, ant kurios laikosi tinklas, o kitas, šalia kitos ištraukia ir patikrina laimikį. Patikrinę aštuonis tinklus visiškoje tamsoje, apšalusiais veidais ėjome valyti sekančių dviejų, tik staiga, – mano koja įsmuko į eketę. Šalta, temperatūra, apie –35 laipsniai. Pažvelgęs Gronskis į mano koją, pasiūlė užbaigti darbus ir skubėti namo. Nepasidaviau, turėjome užbaigti darbus, tad išėjome pūgoje ieškoti likusių dviejų ekečių. Radę eketes, jas išvalę pajudėjome namų link. Su pūga grūmėmės valandą, kol atsimušę į krantą, pagaliau grįžome į baraką.

– Šaltomis žiemomis, žmonės labai pasyvūs – vieni sėdėdavo ir kalbėdavosi tarpusavyje, kiti artimiesiems rašydavo laiškus, dar kiti gulėdavo lovose šiltinės kankinami. Mudviems įžengus į namus, ramybė išgaravo: mama pamačiusi mano koją pradėjo verkti, kitas šaukdamas surado lovą, subėgo aplink mane visi kaimynai. Veltinis buvo prišalęs prie mano kojos. Nusiraminusi motina,  perpjovė veltinį. Kojos pėda buvo visiškam lede, – žvelgdamas man į akis pasakojo Mindaugas.

– Tame pačiame barake, gyveno jaunutė daktarė, kuri atbėgusi, nukirpo užšalusį veltinį. Kojos pėda buvo visiškame lede. Nežinau ar buvo protinga, tačiau man buvo liepta kišti koją į karštą vandenį. Skausmas begalinis. Iškentęs skausmą, buvau paliktas laukti. Tiesa, į ligoninę gultis nebuvo protinga, nes ji buvo pilna šiltine sergančių ligonių, todėl gydžiausi namuose, – pridūrė senolis.

– Po dešimties dienų koja pradėjo juoduoti. Motina kreipėsi į direktorių ir komendantą, kurie susitarė su paštininkais, kad rogėmis, bei šunimis mane nuvežtų į miestelį, kuris randasi maždaug už 250 kilometrų nuo gyvenvietės, kitaip koja galėjo nugangrenuoti. Mane aprengę ir išnešė į lauką paguldė į roges. Išvažiavome. Akimirkai praėjus, maždaug už 200 metrų nuo kelionės pradžios, sustojo, iškėlė mane iš rogių ant žemės paštininkai nuvažiavo sau, – stabtelėjo užbaigęs sakinį senolis.

– Taip aš likau toje pačioje vietoje – barake. Praėjus dar kelioms dienoms, kojos pirštai buvo per sanarius beveik nukritę. Teko nupjauti, – rodydamas sužalotą koją, užbaigė pasakojimą Mindaugas.

Klausydamasis Mindaugo Markevičiaus pasakojimo, mane neramino klausimai – už ką? Kuo prasikalto tie Lietuvos žmonės? Kodėl Lietuva, kodėl mūsų tėvai, seneliai? Pasakojimų labai daug, o paaiškinimų mažai. Žinau tik tiek, kad šiandien Nepriklausomoje Lietuvoje gyventi yra kur kas geriau, lyginant metus, kada lyg gyvuliai buvome tempiami ten, kur svetima, šalta ir pilka…

Rytė Merkytė gimė 1932 m. gegužės 18 d. Kaune.

Atvykęs pas Rytę, aptikau ją prie stalo vartančią knygą. Pasirodo tai knyga, kurią Rytė neseniai išleido, surinkusi visus mamos atsiminimus tremties metais.
– Aš dažnai ją išsitraukiu, prisimenu mamos rašytus atsiminimus. Ši knyga mane ramina, tik problema, kad labai blogai matau. Tikriausiai pastebėjai, kiek pas mane aplinkui yra išmėtytų padidinimo stiklų, – atviravo senolė.
– 1941 metais, kartu su mama, broliu ir sese, traukiniu prievarta buvome išvežti į gyvenvietę Altajaus krašte, kur be tėvo pragyvenome vienerius metus. Visus tuos metus, motina bandė sužinoti, kur tėvas yra ištremtas, – pasakojo p. Rytė.

– Kartą, mama sužinojo tėvo lagerio adresą, kuriame jis buvo ištremtas. Pradėjome susirašinėti. Pirmą kartą gavę tėvo laišką, apsupome mamą ir klausėmės tėvo ranka rašytų sakinių. Laiške jis paprašė mamos, kad ši jam atsiųstų maisto. Žinoma, maisto mes neturėjome. Susijaudinusi, byrant ašaroms, drebančiu balsu ji garsiai ištarė: „Dieve Šventas, mes patys vos išgyvename“. Apmasčiusi padėtį, mama išvyko pas vyro seserį. Ji gyveno už 40 kilometrų, turėjo puikų ūkį, galėjo mums padėti. Atsisveikinusi su mumis, ji patraukė takeliais gyvenvietės link, o mes likome laukti, – tesė istoriją senolė.
– Naktis buvo nerami. Rytą, už lango išgirdau didelį šurmulį. Atvažiavo NKVD, kurie gyventojams įsakė susikrauti daiktus, būsim vežami į kitą gyvenvietę. Išsigandusi pribėgau prie pareigūno ir paklausiau ką daryti, jeigu esame be motinos. Vienas atsakė: „Tu vyriausia, tu turi nuspręsti ar važiuojat su mumis ar pasiliekat čia“. Galvoje vis sukosi sakiniai: ką man dabar daryti, kaip pasielgti, o jeigu pasiliksiu ir mama negrįš, arba, – jeigu išvažiuosiu, o ji sugrįš ir mūsų neras? – sustingo senolė.

– Apsisprendžiau, kad tarp rusų nepasiliksiu ir su broliu bei sese važiuosiu į kitą gyvenvietę. Jeigu mama nebūtų grįžusi, mes būtume patalpinti į vaikų namus, todėl susikrovėm daiktus į vežimus ir pajudėjome geležinkelio link. Kelionė truko neilgai, nes geležinkelis buvo už 5 kilometrų nuo mūsų gyvenvietės. Ant platformų pasikrovėm savo daiktus ir laukėm kol iš aplinkinių vietovių suveš kitus tremtinius ir suformuos ešelono dalį. Visą laiką, žiūrėjau ta kryptimi, kur bet kuriuo metu iš miško į pievą galėjo išlysti mama, – pasakojo Rytė.

– Tuo tarpu mama jau vyko namų link. Nuvykusi pas brolio seserį, ji išgirdo baisiausią atsakymą – ne, maisto ir čia nėra. Net vakare negalėjo mamos pamaitinti, maisto tąkart jiems taip pat labai trūko. Grįžusi atgal namo, mama išvydo tuščią lietuvių baraką, o kambaryje – mano parašytą raštelį: „Mamyte, mus išveža. Nežinau kur, bet mums sakė, kad jeigu tu neatsirasi, mus atiduos į vaikų namus“. Na, ką aš dar galėjau parašyti?, – žodis į žodį, atsimindama raštelio žodžius, žvelgdama į mane paklausė senolė.
– Kaimelyje likę rusai jai nupasakojo kryptį ir liepė tučtuojau bėgti.
– Aš jau buvau praradusi visas viltis išvysti mamą, kai išgirdau kažką rėkiant. Pakėlusi galvą pievoje pamačiau artėjančią moterį, kuri, iš tolo išsekusi, šlubčiodama, maskatuodama rankomis bėgo geležinkelio link. Tai buvo mūsų mama. Stebėjau kaip savęs negailėdama, nuo nervų išbertų kojų pūslėmis, kurios sproginėjo paleisdamos kraują, ji kankinosi artėdama mūsų link. Šaukiau, verkiau ir tuo pačiu dėkojau Dievui. Po 20 minučių pajudėjome naujos gyvenvietės link, – atsidusdama pasakojimą užbaigė Rytė.