Jonas Puodžius gimė 1935 m. kovo 23 d. Alantos miestelio mokytojų šeimoje.

Lankydamasis pas Joną, aptikau jį rašantį laišką. Papasakojęs Jonui apie savo istorijas, jis mielai, atitrūkęs nuo savo darbo, atsisėdęs fotelyje, pradėjo pasakoti savąją istoriją:

– 1941 m. birželio 14 – 18 d. ištremta ar išvežta į lagerius 18 200, 1940 – 1954 m. iš viso žuvo ir nukentėjo 300 930 Lietuvos žmonių. Jų tarpe buvo ir mūsų šeima. 1941 m. birželio 14-sios naktį į namus įsiveržė okupantai ir žiauriai pareikalavo ruoštis tremčiai. Tėvelis buvo atskirtas ir saugomas ginkluoto kareivio, motinai įsakyta žadinti vaikus (mane ir trejų metų brolį Valensą) ir ruoštis kelionei. Šią lemtingą naktį netekome Tėvelio (jis po 4 mėn. nukankintas žuvo Krasnojarsko krašto Revučij lageryje), netekome Tėvynės, namų ir artimųjų. Mama su dviem vaikais buvome ištremti į Rusijos Altajaus kraštą, po metų į Jakutijos Lenos upės negyvenamas salas prie Laptevų jūros. Tremtiniai pateko į žiaurias gyvenimo sąlygas (Arkties šaltis, pūgos, badas, ligos) ir nemaža dalis ten atgulė į amžino įšalo žemę, – juodą istoriją tesė Jonas.

– Sugrįžusiųjų daug kas paklausia: kaip mes išlikome, grįžome, kaip Motina sugebėjo išsaugoti šeimą? Viltis, tikėjimas, ištikimybė ir meilė šeimai, Tėvynei neapleido tremtinių įveikiant sunkmečius. Mūsų Motinai buvo labai sunkūs kai kurie fiziniai darbai, tačiau jos neapleido viltis išsaugoti vaikus iš grįžti į Lietuvą. Pamenu nuotikį, kai vasaros žvejybos metu jai teko laikyti krante tinklo vieną galą, o žvejai tiesė jį sraunioje Lenos upėje. Mama tinklo nepajėgė išlaikyti, srovė ją įtarukė į vandenį tada ji tinklą paleido. Žvejai suprato, kad Mama tokiems darbams nepajėgi, teko jai skirti lengvesnius darbus. Vėliau ji taisė suplyšusius žvejybos tinklus, sūdė žuvį, žiemą vežė malkas, dirbo ligoninėje. Ir po sunkių darbų Motina mokė mus lietuviškai skaityti ir rašyti. Po penkių metų pavyko iš Arkties salų persikelti į Jakutsko miestą, tačiau prarasta sveikata kėlė naujų rūpesčių, kaip visiems trims išlikti. Tad Mama ryžosi nors mus su broliu nelegaliai išsiųsti į Lietuvą. Iki Maskvos atkeliavome su nuotykiais, tačiau pirkdami bilietus į Kauną buvome suimti ir nugabenti į beglobių namus. Taip ir ,,dingome“ be žinios giminėms Lietuvoje ir Motinai. Ten gyvenome su valkataujančiais ir recidyvistais paaugliais, o brolis vis pergyvendavo, kad mūsų jie neužmuštų. Pagaliau po pusantro mėnesio pavyko sugrįžti į Lietuvą, o Motina, nežinodama apie mūsų likimą, be pergyvenimų, susilaukdavo dar ir priekaištų, kad išsiuntė vaikus į nežinią. Motina į Lietuvą sugrįžo tik po 15 tremties metų. Už ką visa tai? – iki šiol sukrėstas, nusiminęs, klausimu užbaigė Jonas.