Ona Birutė Vinkevičienė gimė 1927 metų liepos 19 dieną Prienų rajone, Pakuonio kaime.
Atvykęs pas Oną į namus, pastebėjau ją tvarkantis, – juk pavasaris. Ji, nuo savo tapytų paveikslų, valė dulkes. Tuo metu jos rankose buvo jau seniai iškeliavusio vyro nutapytas portretas.
Mums susipažinus, ji mielai sutiko man papasakoti vieną iš savo gyvenimo istorijų.
– Mokiausi tuo metu dailės institute, teatro kostiumų dekoracijų studijose. Studijavau trečiame kurse, dirbau dailininke. Vieną vasaros dieną, liepos 19 d., per savo gimtadienį, nusprendžiau grįžti aplankyti tėvelių į namus. Priėjusi prie namų tvoros, pamačiau neseniai sudegusį namą. Sukniubau. Padėjusi ant tvoros paltą, po truputį ėjau namo link. Tuo metu, manęs jau laukė pasislėpę stribai, kurie mane suareštavo. Be palto, dokumentų, kitų daiktų, trumpomis rankovėmis ir basutėmis mane išvežė į Naujosios Vilnios geležinkelio stotį, kur manęs jau laukė traukinys.
– Kelionė truko savaitę su puse. Atvažiavome prie Pečioros upės. Netrukus priėjo vyras ir paklausė rusiškai: „Kodėl mūsų tiek daug? Tiek Jūsų nereikia! Viršija penkis tūkstančius“. Kadangi ten, prie upės niekas nepriėmė, mus visus su baržomis tempė į upės intakus, kur niekas negyvena. Pasirodo intakuose buvo miško kirtimo punktai, kuriuose stovėjo ankščiau gyvenusių tremtinių sugriuvusios lūšnos. Radome keletą žmonių: dvi ruses, dvi rumunes ir vieną vokietę. Priėjo moteris ir mums pasakė, kad iš mūsų visų čia liks tik tiek, kiek liko jų, o gal nei vieno“ – stabtelėjo ir susimąstė Ona.
– Prabuvau ten ilgą laiką, – tęsė senolė.
– Darbas, kaip ir visur buvo beprotiškai skausmingas tiek kūnui, tiek ir sielai. Kartą mane pasikvietė vienas iš ten dirbusių ir mus prižiūrėjusių kareivėlių, kuris paklausė ar aš negalėčiau nupiešti dviejų žmonių. Artėja šventė, reikalingi jų portretai. Pasisekė. Atitrūkau nuo sunkių darbų. Pavedė dirbti darbus kambaryje. Tuo metu aš ten piešiau, tapiau ir dekoravau. Čia man jau sekėsi kur kas geriau“ – šyptelėjo Ona ir tęsė toliau.
– Pastebėję mano darbus, išvežė mane į kitą miestelį, kuriame aš pradirbau daugiau nei priklausė būti tremtyje. Juk turėjau mėgstamą darbą. Ten man teko net vietiniui mados žurnalui nupiešti drabužius. Pasiilgau Lietuvos.
– Vieną kartą, paprašiau išvažiuoti į Lietuvą. Motyvavau, kad noriu ten baigti studijas, aplankyti gimines. Pažadėjau, kad grįšiu. Kadangi buvau pavyzdinga, mane išleido. Spėki, ar aš į ten po to grįžau?, – šypsodamasi užbaigė Ona.