Aldona Papečkienė gimė 1931 m. gruodžio 20 d. Širvintose.

Kada atvykau pas Aldoną, ji rašė laišką tremties laikų draugei, kuri gyvena Komijos Respublikoje. Taip pat parodė draugės, per šventes atsiųstą dovanėlę – šaukštelius, prisiklijuojančius prie šaldytuvo. Netrukdžiau, susitariau atvykti kitą kartą.

Po mėnesio atvykau pas Aldoną pratęsti pažintį. Ji man papasakojo istoriją, kurią pavadinau „Neatpažintas tėvelis“.

– Tėvelį areštavo 1944-iais metais, kaip tėvynės priešą. Nuteisė 15 metų katargos darbų. Mus – mamą, mane ir jaunesnį broliuką ištrėmė į Komijos Respubliką 1945–aisiais, rugpjūčio 16 dieną, o ten išbuvom iki 1954–ųjų metų.

– Vieną paskutiniųjų tremties metų pavakarę, grįžusi iš darbo, namuose pamačiau du vyrus. Vienas iš jų buvo tremtinys Bradauskas, o kito aš nepažinau. Bradauskas paklausė manęs ar aš nepažįstu to žmogaus.
– Atidžiai žiūrėdama į nepažįstamąjį, atsakiau, kad tikrai nepažįstu. O jis, nepažįstamasis, pakėlęs akis, žvelgdamas į mane tarė: „Dukrele, tai aš, tavo tėvelis, kurio tu nematei 10 metų“, – susigraudindama užbaigė pasakojimą Aldona.

Konstancija Gražina Remeikaitė gimė 1934 metų lapkričio 25 dieną.

Susipažinau su p. Gražina netikėtai. Su ja mane supažindino Vilniaus Tremtinių namų direktorė. Kada pas ją užėjome, pamačiau ją laikančią nuotraukos rėmelį ir žvelgiančią į savo anūkę.

– Mano tėvas buvo dailininkas, o mama siuvėja. Taip jau susiklostė, kad aš tapau aprangos tapytoja, – šypsodamasi, tėvo ir mamos talentus nugvelbusi p. Konstancija pradėjo sakinį.
– Dirbau kino studijoje 25 metus, per kuriuos nutapiau 25 filmams drabužius. Mano piešiniuose atsispindėdavo aktorių apsirengimas. Taip pat tapiau kostiumus, dekoracijas 50 spektaklių. Dar iki šiol yra rodoma Strindbergo drama „Mirties šokis“, – dalinosi nudirbtais darbais Konstancija Gražina Remeikaitė. „Taip pat esu trijų kūrybinių sąjungų narys: Dailininkų nuo 1978 m., Kinematografininkų nuo 1990 m. ir Teatro nuo 2000 m. – patirtimi dalinosi p. Konstancija Gražina Remeikaitė.

Pranas Bratkauskas gimė 1927 m. gegužės 7 dieną, Molėtų rajone, Jurgiškių kaime.

Pirmą kartą atvykęs pas Praną, pamačiau jį stovint prie spintos. Senolis laikė medžio gabalėlį, kurį tą dieną parsinešė iš netoliese tvarkomo miškelio.
– Esu baigęs Kauno miško fakultetą. Visą gyvenimą pradirbau miškininku. Važinėdavau po Lietuvą, ruošiau planus: ūkininkavimo, geodezinius. Dirbau „Apželdinimo treste“, – matyt pamatęs mane nustebusį, stovintį prie durų ir mąstantį kodėl jis su medžio gabalėliu rankoj, atsakė man Petras net nepaklausus.
– Sibire praleidau penkis metus. Buvau komandiruotėje. Nuostabus grožis taigoje. Ten aš pajutau, ko verta mano specialybė, – prisiminimais dalinosi Pranas.

Aniceta Skabiskienė, gimė 1914 m. gegužės 10 dieną Panevėžio apskrityje.

Pirmą kartą eidamas pas Anicetą į svečius, nė neįtariau, pamatysiąs ją tokią – energingą, šmaikščią, spuikios sveikatos, – štai kokia ji ištikrųjų. Viešint, prisiminėme jos praeitį: vartėme senus albumus, lyginome mokytojų darbą, mokinius šiame ir praeitame amžiuje. Juk abu turim mokytojo specialybę, tik senolė ją įgijo prieš 80 metų.

„Mūsų dirva – Vaikų siela. Mūsų derlius – Tautos laimė.“, – šia eilute pradėjo pokalbį, apie to meto mokytojus, Aniceta.
– 1933 m. baigiau Šv. Širdies Kongresijos mergaičių mokytojų seminariją. Pamenu, tik baigusi mokytojų seminariją, Smetonos laikų mokytojas uždirbdavo apie 156 litus. Pamenu, kad vienu metu ūkininkams buvo derliaus perteklius. Kažkodėl valdžia sugalvojo, kad mokytojams reikia padėti įveikti krizę. Taigi, visi mokytojai privalėjo nupirkti, pagal savo kvalifikacijos skaičių, tiek žąsų. Kadangi buvau 5 kvalifikacijos mokytoja (pradinė kvalifikacija), turėjau nupirkti iš ūkininko 5 žąsis. Pamenu ne vieną šeštadienį, kur mokytojai vieni pas kitus dar ilgai valgė žąsis, – senais prisiminimais pasidalino Aniceta.

Būdamas Vilniaus tremtinių namuose, negalėjau neužsukti pas Leonciją. Kai atidariau duris, Leoncija plėšė voką gautą iš anūko, kuris gyvena Londono mieste. Džiaugsmas neapsakomas!
Taigi, Leoncija, pasidžiaugusi atviruku, parodė man padarytą per metus didelį darbą: „Išleidau paskutinę knygą apie savo vyrą – Viktorą Alekną. Tik vieną minusą joje radau. Mat paprašiau, kad storesnė knyga būtų, kad vietos netaupytų, tai po kiekvieno skyriaus, jie man paliko lapą tuščią. Nesu taip mačiusi…“ – stebėjosi Leoncija.