Lukiškių skg. Nr. 6

„Kiek žmogus turi gerumo, tiek ir gyvenimo.“ – R. V. Emersonas

Šis fotografijų ciklas „Lukiškių skg. Nr.6“ gimė Vilniaus miesto centre, šimtamečiame Lukiškių kalėjime, kuris 2019 m. buvo uždarytas. Visi šio ciklo kadrai pasakoja apie nuteistuosius iki gyvos galvos (ten vadinamais „gyvagalviais“), jų gyvenimą 7,5 kv. metrų kameroje ar už jos ribų, teises, kasdienybę.

Iki 2013 metų su kalėjimo aplinka ar ten įkalintais žmonėmis nieko bendra neturėjau. Lukiškių kalėjimas apkabinėtas „elektrinėmis“ vielomis it girliandomis saugo pačius garsiausius Lietuvos gyvagalvius. Atsivėrus kalėjimo vartams, buvau pasitiktas ankščiau nematyto pasaulio: griežta disciplina, didelė ir paini teritorija, masyvi pastatų architektūra bei žvilgsniai, šūksniai pro atvirus kamerų langus, jaučiausi lyg būčiau nublokštas į kitą pasaulį. Tapau visiškai izoliuotas. Pirmieji apsilankymai fotografine prasme buvo visiškai tušti: tiesiog panirdavau į tą pilkos spalvos zoną, psichologinį spaudimą, specifinį ten tvyrantį kvapą. Kartu su fotoaparatu krepšyje užsikirsdavo ir smegenys. Keletą kartų praėjus maršrutą norėjosi tiesiog pabėgti, mesti, nusiplauti.

Ilgainiui išmokau bendrauti, pažinau jų aplinką, laisvalaikį, jų darbus. Buvau įsuktas į tos visuomenės kasdienybę: pusryčiai, 1,5 val. pasivaikščiojimas lauke, knyga, pietūs, sporto salė, vakarienė, laisvalaikis. Skambutis kartą per savaitę (iki 15 min.), dušas, galbūt susitikimas su vienuoliu. Jeigu turi artimųjų, susitikimas iki 2 val. kartą per 2 mėnesius. Jeigu nori, gali tą patį ciklą kartoti.

Ši mano tamsos kelionė truko iki pat 2019 m. vasaros. Per visą tą laiką, kaskart žengdamas į Lukiškių skg. Nr. 6, buvau apipilamas žmogui nesuvokiamų tragedijų. Bandžiau suprasti likimus tų, kurie lyg šešėliai, įkalinti savo pačių prisiminimuose tūno tamsiuose urvuose. Kaskart ten pabudę gyvena savo pirmąją dieną. Ir ne be reikalo.

Identiškų patirčių gyvybės plazdės tol, kol kiekvieną kartą pabudę, bent sekundei gebės sugrįžti į savo šviesius prisiminimus – kaip alyva, kasmet po žiemos sukrauti žiedus.