Anastazija Marija Stagniūnienė gimė 1936 metų liepos 29 dieną Riečių kaime, Suvalkijos rajone.

Pas Anastaziją ir anksčiau esu ne kartą apsilankęs – visada ją rasdavau mezgant. Ne išimtis ir šįkart. Šiandien, man viešint pas ją, ji man papasakojo vaikystėje nutikusį labai nemalonų nutikimą.

– Pamenu vasarą. Tą karštą, sausą vasarą, man buvo septyni metukai. Turėjom namą, žemės, taip pat labai gražų sodelį.
– Popietę aš ravėjau gėles. Mamos buvau paskirta prižiūrėti prie namo sodelį. Per kaimą ėjo „stribai“. Atėjo pas mus į sodybą toks vienas, be akies. Mane ir kaimyno vaikį pastatė prie slyvos ir įsakė tylėti, bei nejudėti. Šautuvu nusitaikęs šovė mums į kojas. Man pataikė tris kulkas. Krisdama kaimyno vaikį nustūmiau, kad išvengtų kulkų. Tuo metu mamulė atbėgusi iš nugaros kirto „stribui“ per automatą žemyn. Panika.., – tęsė senolė.
– Nieko rimto nenutiko, tačiau nuvežė mane į ligoninę. Na o kaimynų vaikis, dabar jau suaugęs vyras, iki šiol mikčioja iš siaubo patirto tądien, – vienos jo vasaros atsiminimu pasidalino Anastazija.

Algirdas Sadlauskas gimė 1932 metų kovo 1 dieną Šiauliuose.
Kai pirmą kartą atvykau pas Algirdą, jis gulėjo su baltais baltiniais ir apatiniais. Nusprendžiau netrukdyti. Atvyksiu po kelių valandų, kai jis bus apsirengęs, pasiruošęs bendrauti. Taip pat jam dėl neaiškių priežasčių ant kojos buvo atsiradusi infekcija. Daktarai nežinojo, kas nutiko.

                         
Kai atvykau pas Algirdą po dviejų savaičių, jis man pasakė, kad viskas gerai, labai greitai gyja. Mums bendraujant, Algirdas papaskaojo man vieną nuotykį, kuris jam įvyko būnant jaunam.
– Vieną 1948 metų pavakarę viename iš apleistų daugiabučių su savo ginklu gulėjau tarp plytų. Mane sekė NKVD. Girdžiu, kažkas vaikšto. Jie trise, o aš – vienas. Įvyko susišaudymas, – pažiūrėjo į mane neramų Algirdas.
– Nieko nenutiko. Vieną spėjau pašauti, kitas pataikė man į galvą. Kraujo klanai… Įsivaizduoji!?, – tęsė pasakojimą Algirdas.
– Nukritau. Pasirodo, man buvo peršauta tik ausis. Stebuklingai likau gyvas, – užbaigė žvelgdamas pro langą, dar kartą prisimindamas įvykį Algirdas Sadlauskas.

Živilė Antanaitienė gimė 1926 m. gegužės 16 dieną Kaune, pačioje Karo mokykloje.

– Mano tėvas buvo generalinio štabo majoras, – šypsodamasi pradėjo pasakojimą Živilė.
– 1943-iais metais tėvas išėjo į miestelį Viekšniuose. Taip ir negrįžo, – nutvėrė. Su mama ir broliu supratome, kad reikia kažką daryti. Nubėgau pas papulkininką, paaiškinau situaciją. Žinoma, jis jau viską žinojo apie mano tėvą. Pažadėjo mums padėti. Kitą naktį, prie namų, su keturiais kareiviai, buvo atsiųstas automobilis. Jie mus paėmė ir išvežė į Kauną. Kai tėvą suėmė, mane išmetė iš universiteto, be teisės stoti į bet kokią aukštąją mokyklą. Nieko neprigalvosi, eksternu įstojau i Kauno medicinos mokyklą. Tu neįsivaizduoji, kaip man buvo neįdomu medicina, – nuoširdžiai pasakojo Živilė.
– Nebuvau nuėjusi nė į vieną paskaitą, tačiau ateidavau išlaikyti egzaminus. Spėk, ką aš veikiau tuo metu. Niekada neatspėsi, – paklausė Živilė.
– Pas Genovaitę Sabaliauskaitę lankiau baletą. Bet tik lankiau… Pats matai, iš mano meilės baletui liko tik dokumentai. Neturiu nieko, kas susiję su baletu, – prisimindama baleto užsiėmimus, užbaigė Živilė.

Aldona Papečkienė gimė 1931 m. gruodžio 20 d. Širvintose.

Kada atvykau pas Aldoną, ji rašė laišką tremties laikų draugei, kuri gyvena Komijos Respublikoje. Taip pat parodė draugės, per šventes atsiųstą dovanėlę – šaukštelius, prisiklijuojančius prie šaldytuvo. Netrukdžiau, susitariau atvykti kitą kartą.

Po mėnesio atvykau pas Aldoną pratęsti pažintį. Ji man papasakojo istoriją, kurią pavadinau „Neatpažintas tėvelis“.

– Tėvelį areštavo 1944-iais metais, kaip tėvynės priešą. Nuteisė 15 metų katargos darbų. Mus – mamą, mane ir jaunesnį broliuką ištrėmė į Komijos Respubliką 1945–aisiais, rugpjūčio 16 dieną, o ten išbuvom iki 1954–ųjų metų.

– Vieną paskutiniųjų tremties metų pavakarę, grįžusi iš darbo, namuose pamačiau du vyrus. Vienas iš jų buvo tremtinys Bradauskas, o kito aš nepažinau. Bradauskas paklausė manęs ar aš nepažįstu to žmogaus.
– Atidžiai žiūrėdama į nepažįstamąjį, atsakiau, kad tikrai nepažįstu. O jis, nepažįstamasis, pakėlęs akis, žvelgdamas į mane tarė: „Dukrele, tai aš, tavo tėvelis, kurio tu nematei 10 metų“, – susigraudindama užbaigė pasakojimą Aldona.

Konstancija Gražina Remeikaitė gimė 1934 metų lapkričio 25 dieną.

Susipažinau su p. Gražina netikėtai. Su ja mane supažindino Vilniaus Tremtinių namų direktorė. Kada pas ją užėjome, pamačiau ją laikančią nuotraukos rėmelį ir žvelgiančią į savo anūkę.

– Mano tėvas buvo dailininkas, o mama siuvėja. Taip jau susiklostė, kad aš tapau aprangos tapytoja, – šypsodamasi, tėvo ir mamos talentus nugvelbusi p. Konstancija pradėjo sakinį.
– Dirbau kino studijoje 25 metus, per kuriuos nutapiau 25 filmams drabužius. Mano piešiniuose atsispindėdavo aktorių apsirengimas. Taip pat tapiau kostiumus, dekoracijas 50 spektaklių. Dar iki šiol yra rodoma Strindbergo drama „Mirties šokis“, – dalinosi nudirbtais darbais Konstancija Gražina Remeikaitė. „Taip pat esu trijų kūrybinių sąjungų narys: Dailininkų nuo 1978 m., Kinematografininkų nuo 1990 m. ir Teatro nuo 2000 m. – patirtimi dalinosi p. Konstancija Gražina Remeikaitė.

Pranas Bratkauskas gimė 1927 m. gegužės 7 dieną, Molėtų rajone, Jurgiškių kaime.

Pirmą kartą atvykęs pas Praną, pamačiau jį stovint prie spintos. Senolis laikė medžio gabalėlį, kurį tą dieną parsinešė iš netoliese tvarkomo miškelio.
– Esu baigęs Kauno miško fakultetą. Visą gyvenimą pradirbau miškininku. Važinėdavau po Lietuvą, ruošiau planus: ūkininkavimo, geodezinius. Dirbau „Apželdinimo treste“, – matyt pamatęs mane nustebusį, stovintį prie durų ir mąstantį kodėl jis su medžio gabalėliu rankoj, atsakė man Petras net nepaklausus.
– Sibire praleidau penkis metus. Buvau komandiruotėje. Nuostabus grožis taigoje. Ten aš pajutau, ko verta mano specialybė, – prisiminimais dalinosi Pranas.

Aniceta Skabiskienė, gimė 1914 m. gegužės 10 dieną Panevėžio apskrityje.

Pirmą kartą eidamas pas Anicetą į svečius, nė neįtariau, pamatysiąs ją tokią – energingą, šmaikščią, spuikios sveikatos, – štai kokia ji ištikrųjų. Viešint, prisiminėme jos praeitį: vartėme senus albumus, lyginome mokytojų darbą, mokinius šiame ir praeitame amžiuje. Juk abu turim mokytojo specialybę, tik senolė ją įgijo prieš 80 metų.

„Mūsų dirva – Vaikų siela. Mūsų derlius – Tautos laimė.“, – šia eilute pradėjo pokalbį, apie to meto mokytojus, Aniceta.
– 1933 m. baigiau Šv. Širdies Kongresijos mergaičių mokytojų seminariją. Pamenu, tik baigusi mokytojų seminariją, Smetonos laikų mokytojas uždirbdavo apie 156 litus. Pamenu, kad vienu metu ūkininkams buvo derliaus perteklius. Kažkodėl valdžia sugalvojo, kad mokytojams reikia padėti įveikti krizę. Taigi, visi mokytojai privalėjo nupirkti, pagal savo kvalifikacijos skaičių, tiek žąsų. Kadangi buvau 5 kvalifikacijos mokytoja (pradinė kvalifikacija), turėjau nupirkti iš ūkininko 5 žąsis. Pamenu ne vieną šeštadienį, kur mokytojai vieni pas kitus dar ilgai valgė žąsis, – senais prisiminimais pasidalino Aniceta.

Būdamas Vilniaus tremtinių namuose, negalėjau neužsukti pas Leonciją. Kai atidariau duris, Leoncija plėšė voką gautą iš anūko, kuris gyvena Londono mieste. Džiaugsmas neapsakomas!
Taigi, Leoncija, pasidžiaugusi atviruku, parodė man padarytą per metus didelį darbą: „Išleidau paskutinę knygą apie savo vyrą – Viktorą Alekną. Tik vieną minusą joje radau. Mat paprašiau, kad storesnė knyga būtų, kad vietos netaupytų, tai po kiekvieno skyriaus, jie man paliko lapą tuščią. Nesu taip mačiusi…“ – stebėjosi Leoncija.