Vytas Masikonis gimė 1926 m. sausio 4 dieną Marijampolės apskrityje, Padovinio kaime.
 
Sutikau Vytą tarpduryje. Tąkart, pasipuošęs, su tuščiu krepšeliu, Vytas buvo išskubėjęs perduoti sutaisyti rankinį laikrodį apačioje, šalia lauko durų.
– Nemoku aš gyventi be rankinio laikrodžio. Tikriausiai pastebėjai, kad daugiau laiko užtruko apsirengti, nei nusileisti iš trečio aukšto paduoti laikrodį?, – paklausė šypsodamasis manęs Vytas.
 
                      
Su Vytu pakalbėjome lauke, kur paprašiau Vyto papasakoti prisiminimus apie tremtį. Ilgai nemąstydamas Vytas papasakojo man vieną istoriją, kurią kadaise pavadino „Laimė ir netektis“.
– Vieną kartą, pas vieną šeimininką, su geriausiu savo draugu sėdėjome tvarte ant šieno. Aplink laukai, vienkiemis, netoli miškas. Girdžiu, visai šalia, vyrai šaukia. Bėgti buvo jau per vėlu. Susižvalgę su draugu, pasislėpėme šieno kupetoje. Draugą rado… Kadangi buvau netoli lango, nieko negalvojęs šokau iš antro aukšto. Pasirodo, tiesiai ant vieno kariškio galvos. Išsigando, tas į miškus viena kryptimi, aš kita. Matyt pagalvojo, kad puolu. Pabėgau, tačiau su draugu jau niekad nesusitikau..“, – užbaigė Vytas.

Elena Julita Matulaitytė gimė 1934 metais, Aukštadvaryje.
 

Kartą susiruošiau nuvykti pas Eleną, kuri gyvena Vilniaus Tremtinių namuose. Atvykęs, radau ją sėdinčią prie stalo, kur pro langą stebėjo margų, rudeninių lapų judėjimą. Pasisveikinau.
– Pas mane pase yra du vardai, bet apie juos šiek tiek vėliau, – nustebino Elena.
– 1941 m. birželio 14 dieną, mane su sese ir tėvais išvežė į Sibirą, Altajaus kraštą, Barnaulo sritį. Tėvą paėmė į kalėjimą, atskyrė. Kodėl?, – paklausė Julita.
– Turėjo jis labai gerus kailinius, iki žemės, kurie labai patiko tėvo viršininkui. Kartą, ant tėvo, viršininkas užsiundė šunį. Tėvas gindamasis jam įspyrė. Supykęs viršininkas pasakė, kad jį palaidos. Nepasimetęs tėvas ir pasakė, kad gali laidoti. Nuo tos, trėmimo dienos, aš tėvo jau niekada nepamačiau. Vėliau sužinojom, kad jis, maždaug po dviejų metų, buvo numarintas badu. 1947–ųjų balandžio mėnesį, mane (13 metų) įsodino į traukinį Barnaulo stotyje, kur išvažiavau per Maskvą į Lietuvą. Mama, su jaunesne sese grįžo tų pačių metų rugsėjį. Štai kokia mano trumpa kelionė, – pasakojo Julita.
– Tiesa, apie vardą Julita, aš taip ir nepapasakojau. Būdama jauna, tremtyje išgirdau labai gražų, negirdėtą vardą. Nuo to laiko, visiems prisistatinėjau kaip Julita. O ir asmens dokumente jį įrašė. Nuo to laiko turiu du vardus, – nuoširdžiai, šypsodamasi užbaigė Julita.

Vykdamas į Vilniaus Tremtinių namus, jų dar nepriėjęs, pamačiau pavėsyje sėdintį vyriškį. Iš pradžių neatpažinau. Priėjęs ir pasisveikinęs, pamačiau, kad tai Algirdas Sadlauskas, kuris kartą man papasakojo istoriją apie susišaudymą apleistame name. Prisėdau pabendrauti, įsidėjau į fotoaparatą juostelę. Algirdas, pamatęs mano fototechniką prisiminė vieną nutikimą, kurį ir papasakojo:
– Vienas mano geras draugas ilgus metus rūkė. Kartą, mums laukuose gulint po dideliu medžiu, jis iš švarko vidinės kišenės išsitraukė keistą daiktą, kurį atidaręs paėmė cigaretę. Aš, nesupratęs kas tai per daiktas, paklausiau jo, – kas tai ir iš ko jis padarytas? Pasirodo, tai buvo Contax 139Q seno, juostinio fotoaparato modelio griaučiai. Panašu, kad mano draugas, juos pritaikė cigarečių dėklui. Tu įsivaizduoji? Juk tai nežmoniškus pinigus kainuojantis daiktas. Nežinau kur jis dėklą rado, o gal ir nepamenu, – sėdėdamas medžių paunksmėj, prisiminimu pasidalino Algirdas.

Artūras Petrauskas, gimęs 1966 m. sausio 14 dieną Vilniuje.

Susipažinau su Artūru netikėtai. Kartą, vaikščiodamas Antakalnio gatvėmis, pamačiau nuleidusį galvą, pavargusį vyriškį, sėdintį netoli vaistinės. Pasisveikinęs, prisistatęs prisėdau šalia vyro. Pradėjome bendrauti. Pokalbiui įsibėgėjus, Artūras man labai trumpai papasakojo, kodėl jis čia sėdi, ką netoli jis čia veikia jau daugelį metų.

– Kiekvieną kartą, šalia Vilniaus dializės centro, tris kartus per savaitę, po procedūros prisėdu pailsėti. Tai tęsiasi jau keturiolika metų, tuo pačiu laiku. Man yra lėtinis inkstų nepakankamumas, – išprakaitavęs dėstė vyras.
– Ten man prijungia įrangą, kuri mano pačio kraują varinėja pro filtrą maždaug keturias valandas. Pasižiūrėk, kodėl aš tokią karštą dieną negaliu nusirengti megztinio.
– Štai, mano keturiolika metų…, – nusirengęs megztinį, liesdamas adatų subadytą ranką, tarė Artūras.
– Negaliu praleisti procedūrų, be jų išgyvenčiau daugiausiai savaitę laiko. Mane galėtų išgelbėti tik inkstų persodinimas.

Ona Milaknytė gimė 1929 metų sausio 30 dieną Zarasų r., Knipiškių kaime.

Ankstyvą sekmadienio rytą, atvykęs pas Oną, radau ją meldžiantis. Užsidegusi žvakę, su maldaknyge rankose, ji tyliai kažką kuždėjo.
Ilgiau pabendravus, Ona man papasakojo savo skaudžias gyvenimo nuotrupas.
– Mūsų jau nedaug likę, taip?, – klausimu pradėjo Ona.
– Mano šeima ištremta buvo 1941 birželio 14 d. Tądien mamą ir mane išvežė į Tomsko sritį, o tėvą atskyrė, išvežė į Krosnojarską. Ten prabuvome su mama 2 metus. Vėliau, mus perkėlė į kitą miestą.
– Po karo aš gavau darbą, valiau upę: siurbdavom smėlį, traukdavom rąstus, įvairias šiukšles, kad praplauktų garlaiviai, baržos. Juk kelių nebuvo, didžiausias transportas buvo ant vandens. Taip aš ten pradirbau 14 metų, – sunkų darbą prisiminė Ona.
– Palaidojau mamą. Tikriausiai ten, Rusijoje, mirė ir mano tėtis. Iš Rusijos niekur nesitraukiau. Čia, 1961-aisiais metais ištekėjau ir pragyvenau didelę gyvenimo dalį.
– Lietuvos ilgesys mane kankino iki 1997-jų metų. Tais metais mirus mano vyrui, grįžau į Lietuvą. Kadangi neturėjau Lietuvoje jokių giminaičių, apsigyvenau senelių namuose, – trumpai, prisimindama gyvenimo nuoskaudas, užbaigė Ona.

Šią nuotrauką Ona išsiuntė į Niujorką vieninteliam gyvam likusiam pusbroliui, kuriam šiais metais sukaks 90 metų.

Ona Birutė Vinkevičienė gimė 1927 metų liepos 19 dieną Prienų rajone, Pakuonio kaime.

Atvykęs pas Oną į namus, pastebėjau ją tvarkantis, – juk pavasaris. Ji, nuo savo tapytų paveikslų, valė dulkes. Tuo metu jos rankose buvo jau seniai iškeliavusio vyro nutapytas portretas.

Mums susipažinus, ji mielai sutiko man papasakoti vieną iš savo gyvenimo istorijų.
– Mokiausi tuo metu dailės institute, teatro kostiumų dekoracijų studijose. Studijavau trečiame kurse, dirbau dailininke. Vieną vasaros dieną, liepos 19 d., per savo gimtadienį, nusprendžiau grįžti aplankyti tėvelių į namus. Priėjusi prie namų tvoros, pamačiau neseniai sudegusį namą. Sukniubau. Padėjusi ant tvoros paltą, po truputį ėjau namo link. Tuo metu, manęs jau laukė pasislėpę stribai, kurie mane suareštavo. Be palto, dokumentų, kitų daiktų, trumpomis rankovėmis ir basutėmis mane išvežė į Naujosios Vilnios geležinkelio stotį, kur manęs jau laukė traukinys.
– Kelionė truko savaitę su puse. Atvažiavome prie Pečioros upės. Netrukus priėjo vyras ir paklausė rusiškai: „Kodėl mūsų tiek daug? Tiek Jūsų nereikia! Viršija penkis tūkstančius“. Kadangi ten, prie upės niekas nepriėmė, mus visus su baržomis tempė į upės intakus, kur niekas negyvena. Pasirodo intakuose buvo miško kirtimo punktai, kuriuose stovėjo ankščiau gyvenusių tremtinių sugriuvusios lūšnos. Radome keletą žmonių: dvi ruses, dvi rumunes ir vieną vokietę. Priėjo moteris ir mums pasakė, kad iš mūsų visų čia liks tik tiek, kiek liko jų, o gal nei vieno“ – stabtelėjo ir susimąstė Ona.

– Prabuvau ten ilgą laiką, – tęsė senolė.
– Darbas, kaip ir visur buvo beprotiškai skausmingas tiek kūnui, tiek ir sielai. Kartą mane pasikvietė vienas iš ten dirbusių ir mus prižiūrėjusių kareivėlių, kuris paklausė ar aš negalėčiau nupiešti dviejų žmonių. Artėja šventė, reikalingi jų portretai. Pasisekė. Atitrūkau nuo sunkių darbų. Pavedė dirbti darbus kambaryje. Tuo metu aš ten piešiau, tapiau ir dekoravau. Čia man jau sekėsi kur kas geriau“ – šyptelėjo Ona ir tęsė toliau.
– Pastebėję mano darbus, išvežė mane į kitą miestelį, kuriame aš pradirbau daugiau nei priklausė būti tremtyje. Juk turėjau mėgstamą darbą. Ten man teko net vietiniui mados žurnalui nupiešti drabužius. Pasiilgau Lietuvos.
– Vieną kartą, paprašiau išvažiuoti į Lietuvą. Motyvavau, kad noriu ten baigti studijas, aplankyti gimines. Pažadėjau, kad grįšiu. Kadangi buvau pavyzdinga, mane išleido. Spėki, ar aš į ten po to grįžau?, – šypsodamasi užbaigė Ona.