The birth of beer
Savaitgalis Gataučių kaime, netoli Vabalninko, Biržų rajone. Alaus virimas.
Alus – Biržų krašto legendos dalis. Čia, kiekviename kaime gyvena tie, kurie „verda“ , arba tie, kurie virė. O ir alus čia daromas visoks, kaip to kaimo žmonės alaus skonį supranta. Viena akivaizdu: kiekvieno kaimo aludario išvirtas alus – unikalus.
Gataučių kaimo pakraštys. Šios vietovės senovėje priklausė dvarui, o valstiečiai vadinosi ''karališkaisiais''.
Kubilai iššveičiami ir nuplikomi verdančiu vandeniu.
Iš nuskalautų šiaudų daromas filtras, kuris atskirs misą nuo grūdų.
Kubilo dugnas paruoštas susąlusio salyklo perkėlimui. Ant šiaudų suberti apynių spurgai.
Salyklas sąlinimui pilamas į karštą vandenį.
Ugnis po vandens katilu kūrenama visą savaitgalį.
''Putroje'' įstatyta mentė turi stovėti
Prietaras: ''iškritusio iš ugniakuro nuodėgulio negalima paspirti koja - per koštuves kils muštynės''.
Sąlinimas trunka tris valandas, vėliau „putra“ perpilama į didelį kubilą misos tekinimui.
Į kubilą pilama misa turėti atvėsti iki 26 laipsnių.
Sukoštą į statines alų galima skanauti kelis mėnesius.
Pagal misos nutekinimo eiliškumą išrūgęs alus vadinamas ''pirmoku, antroku, trečioku, nakvosu''.
Alaus virimui naudojami indai – nemaži.
Apyniai dedami jau išvirę.
Termometras – svarbus pagalbininkas nustatant alaus rūgimo temperatūrą.
Atšaldyta misa keliauja į ''kamarą''.
Alus rūgsta 24 valandas.
Atskirai supiltos mielės saugomos iki kito alaus darymo.
Geriama iš vienos stiklinės, kuri sukasi ratu.
Ragavimas – nepamainoma alaus košimo į statines dalis.
Alaus virimui prireikė 3 parų...
